Viršvalandžiai

Galbūt trokštu ne tiek rašyti, kiek išplėšti sau dar šiek tiek gyvenimo. Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau – tol esu. Mano tekstas – kaip besibaigiančios vandens atsargos tam, kuris pasiklydo ir trokšta dykumoje. Kol rašysiu, tol gyvensiu.

„Viršvalandžiai“ – paskutinė Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) knyga. Pradėta rašyti fatališką 2005 m. gruodžio 12-ąją, kai Jurga sužino apie jai suteiktą Nacionalinę premiją ir išgirsta mirtinos ligos diagnozę, ir baigta po metų, kai nutrūko Jurgos gyvenimas. Nedaug lietuvių literatūroje yra tokių atvirų ir skaudžių, tačiau nepaprastai drąsių ir gilių, gyvenimą teigiančių knygų. Laiką po diagnozės, kurio jau faktiškai nebebuvo, rašytoja pavadino viršvalandžiais. Laiką, kuris buvo nepaprastai sunkus, užgožtas artėjančios mirties šešėlio, bauginantis ir skausmingas, Jurga išgyveno kaip dovaną. Išgyveno silpna, pavargusi dėl nuolatinės kovos su liga, tačiau kartu – tvirta ir išmintinga kaip niekada gyvenime, sugebanti pasijuokti net sudėtingomis aplinkybėmis. Čia esminiai išgyvenimai, čia dvasinės patirtys, apmąstymai apie kančios prigimtį ir šventumą. Čia negailestinga ligoninės kasdienybė, gniuždanti mirties baimė ir Dievo artumo pojūtis. Tai, kaip sakė ji pati, yra Kelio ir Kelionės istorija.
Jurga rašė tol, kol gyveno. Iki paskutinių dienų. „Viršvalandžiai“ – galimybė nueiti tą nepaprastai sunkų kelią drauge, kad ji gyventų toliau.