Irena Daukšaitė Guobienė (1942) NEIŠTARTI ŽODŽIAI II

„Po 1990-ųjų dailininkės kūrinių stilistika kito – atsirado daugiau laisvės, improvizacijos. Nuo realistinių formų nueita maksimaliai ekspresyvios spontaniškos abstrakcijos link. Į lakštus tiesiog įsiveržė ypač aktyvi spalva. Atrodytų, kūriniai tapo dekoratyvesni, bet spalvai juose teko didelis emocinis krūvis perteikiant plačią išgyvenimų skalę. Niuansuotos, sodrios rudų, rausvų, mėlynų tonų dėmės derinamos su plonytėmis virpančiomis linijomis. Šio laikotarpio kūriniuose vis labiau nyko ribos tarp grafinės ir tapybinės plastinės raiškos. Kartais, pajutusi, jog norisi dar daugiau kūrybinės laisvės, greitos improvizacijos (o kelias nuo medžiagos iki atspaudo ilgokas), dailininkė imasi piešinio. Tada momento nuotaika lemia ir kūrinio savybes. Piešiniuose atsiskleidžia nežabotas spontaniškos improvizacijos šėlsmas ir atsitiktinumo žavesys. Menininkė kuria akvarele ir tušu, teptuku ir plunksna, jungia įvairias meninės raiškos priemones. Laisvės jausmas iš piešinių persikelia ir į estampus: dailininkei patinka dažo nutekėjimai, smulkūs taškavimai, virpanti linija. Tačiau betarpišką impulsą meistriškai valdo valingas rankos judesys.“ (Regina Urbonienė). © Fotografė - Daiva Liubamirskaitė.