Aloyzas Stasiulevičius (1931). Vyriausybės Premijos Laureatas. AUKSINĖ VILNIAUS PANORAMA

KAINA - SUTARTINĖ. Vilniaus bažnyčios su bokštais ir varpinėmis – tai noras nugalėti žemės trauką, pažvelgti už horizonto, pakilti virš kasdienybės. Miestas be bokštų – miestas be svajonių ir siekių. (A. Stasiulevičius). „Stasiulevičius – miesto dainius. Jo nedomina medžiai, žmonės, miesto gyvenimo atributai. Jis tapo tik architektūrą visuotinėje erdvėje, nesvarbu ar tai miesto fragmentas, ar panoraminė kompozicija. Bet jo Vilnius nėra sustingęs negyvas akmeninis miestas. Jo architektūros vaizdai visada kupini dinamikos, dvasinio polėkio, apgaubti tam tikros nuotaikos ar išgyvenimų skraiste. Poetinę Vilniaus miesto viziją dailininkas kuria su meile, įkvėpimu, nenumaldomu nepažįstamo Vilniaus ilgesiu ir atradimo džiaugsmu." (dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė). Aloyzas Stasiulevičius žinomas kaip vienas iš XX a. lietuvių dailės reformatorių, 6-7 dešimtmetyje kūrusių naują plastinę kalbą. Kaip ir to meto J. Švažo, J. Čeponio, V. Kisarausko, V. Antanavičiaus kūryba, A. Stasiulevičiaus darbai žymėjo moderniosios dailės traukimąsi nuo vyravusio akademinio natūralizmo kanonų. Ieškodamas autentiškos raiškos, autorius savo kūryboje pradėjo naudoti koliažo techniką. Vėlesnėje kūryboje A. Stasiulevičius „įteisino" koliažą kaip specifinį dailės kalbos sandą, smarkiai išvystė jo galimybes, praplėsdamas moderniosios Lietuvos dailės raiškos ribas.