Genovaitė Skrabulienė (1950) SODAS

"Tapyba – tai mano meilė, mano paguoda ir mano ašaros. Tai mano sėkmės ir nesėkmės, mano išsiliejimas, atsidavimas, išpažintis. Tai amžinas nepailstantis trikampis tarp mano minčių, širdies ir drobės. Spalvinės vizijos įsiskverbę taip giliai, jog ir miegant matau jas. Tapydama jaučiu tokią neapsakomą palaimą, dievinu savo profesiją. Niekada neruošiu piešinio iš anksto, specialiai nekomponuoju, nedėlioju. Viskas kaupiasi širdyje ir išsiveržia spontaniškai. Viską išgyvenu tuo momentu. Emocijų vedama „maudausi spalvose“, o kai kartais pajuntu, jog tarytum pakylu nuo žemės ... Tuo metu kažkas gaunasi, pavyksta ... Be galo smagus jausmas, net paširdžius kutena, šiurpuliukai perbėga kūnu..." (Genovaitė Skrabulienė).